Mergaitės taip nedaro

Neradusi ekonomistės darbo, karjerą pakeitė kardinaliai: kai pradėjau, niekas nesuprato, ką aš veikiu

Nors nuo pat mažumės domėjosi IT sritimi, galiausiai Justina Kasiulevičiūtė įstojo į ekonomiką, baigė net finansų srities magistrą. Tiesa, širdies balsas buvo stipresnis – šiuo metu ji dirba itin perspektyvioje procesų automatizavimo ir robotizavimo srityje.

Pokytis prasidėjo nusprendus pasidomėti, kokį darbą IT srityje ji gali dirbti, neturėdama oficialaus TECH išsilavinimo.

„Taip atsidūriau RPA, robotizavimo ir automatizavimo srityje. Po ilgų paieškų dabar sėkmingai dirbu jau daugiau nei 5 metus“, – skaičiuoja laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Šiandien Justina – robotizavimo sprendinių priežiūros bei palaikymo komandos vadovė. Jos komandoje – vieni vyrai ir tam yra kelios priežastys, puikiai parodančios, kodėl moterys neateina į TECH, ir ką reikėtų daryti, kad talentų čia turėtume daugiau.

Kibernetinio saugumo srityje dirbanti Erika – apie karą Ukrainoje: mūsų pasiruošimas yra suaktyvintas

Kibernetinio saugumo poreikis augo keletą pastarųjų metų, tačiau Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą paskatino karą ir kibernetinėje erdvėje, pastebi ekspertė kibernetinio saugumo srityje Erika Skersytė. Nors, žvelgiant bendrai, kibernetinių incidentų skaičius nėra išaugęs, pasiruošimas suaktyvintas.

 

„Mūsų pasiruošimas yra suaktyvintas: kibernetinio saugumo specialistai stebi kibernetinę erdvę ir yra pasirengę operatyviai reaguoti į įvairius incidentus bei susijusias grėsmes. Taip pat imtasi įvairių prevencinių priemonių. Reikia pabrėžti, kad šiuo metu svarbus yra visų mūsų budrumas. Tai galioja ne tik įmonėms, bet ir asmenims. Labai svarbu kiekvienam iš mūsų turėti saugos pagrindus, nes, kaip žinoma, žmogus yra ta silpnoji grandis, nuo kurios viskas ir prasideda“, – sako ji.

 

Šiuo metu Erika viename bankų vadovauja Aktyviosios kibernetinės saugos departamentui ir itin domisi temomis, susijusiomis su kibernetine sauga, lyderyste, organizaciniais procesais bei saugumo programos įgyvendinimu.

 

„Kibernetinis karas vyksta. Labiausiai jį jaučia Ukraina ir Rusija. Ukrainoje nuolatos yra stebimos kibernetinės atakos prieš valstybines institucijas, įvairias infrastruktūras, tam tikrus individualius asmenis. Labai daug nutekinta duomenų, taip pat buvo pastebėta atakų, kurių metu negrįžtamai sunaikinami duomenys ir tokiu būdu padaroma didžiulė žala, nes duomenys ir informacija yra labai didelis turtas. Dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos ir karo Ukrainoje šiuo metu kibernetinio saugumo rizikos yra didelės“, – sako laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Buvo ir buhalterė, ir mokytoja, kol rado svajonių darbą: dieną pradedu labai anksti

Aistė Lapėnienė šiandien – elektronikos komponentų ir jų dalių įmonės IT skyriaus vadovė. Klausantis pašnekovės istorijos, atrodo, kad IT sritis – jai skirta, tačiau iki darbo čia sekė ilgas ir labai vingiuotas kelias.

Nors baigė informatikos studijas, A. Lapėnienė dirbo ir apskaitos specialiste, ir buhaltere, net kaimo mokyklos mokytoja. Vis dėlto širdyje jai visuomet kirbėjo mintis apie programavimą. Ir net šiandien, kai vadovauja visam IT skyriui, dieną ji pradeda labai anksti ir būtent nuo techninių užduočių – darbas, ilgainiui suprato, turi džiuginti, o ją džiugina būtent programavimas.

„Aš dieną pradedu labai anksti – atsikeliu, 6–7 val., žiūrint, ar iš namų dirbu, ar biure, jau aš esu darbo vietoje ir, kol nepradėjo visa įmonė dirbti, tai yra 1 ar 1,5 val., turiu to ramaus laiko, kada aš galiu įsigilinti į programavimo, projektavimo užduotis ir džiaugtis tuo darbu.

Na, o toliau, kadangi esu skyriaus vadovė, tai ir prasideda skambučiai, klausimai, susirinkimai, iššūkiai įmonės nauji, pokyčiai, sprendimai, darbų delegavimai, organizavimai ir pan. Kartais būna dienų tokių ramesnių, arba kai sau pasisakau: „Jau viskas. Aš jau per ilgai negavau tos veiklos, kuri mane džiugina“. Ir dabar aš matau, kad aš galiu užsidaryti, atsitverti 2–3 dienoms ir pasakyti: „Viskas. Dabar aš užsiimu tuo, kuo noriu, aš dabar programuosiu“, – apie savo kasdienybę pasakoja laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Šveicarijos banke dirbanti Evelina: atrodo, nusileidi į kitą pasaulį

Dirbti bankinėse institucijose Evelina Rimkutė, testavimo vadovė viename iš Šveicarijos privačių bankų, pradėjo dar studijuodama. Neretai būdama ir viena moteris komandoje ar kabinete, šiandien ji aktyviai kalba apie socialinius stereotipus bei kitas kliūtis, trukdančias įtraukti daugiau specialistų į verslo, technologijų ir žinių pasaulį.

„Būti tai vienintelei ar tam vieninteliui niekada nėra lengva. Ir galbūt čia net nereikia apsiriboti lytimi. Mes galime būti pats jauniausias komandos dalyvis, o galbūt net vyriausias komandos dalyvis. Mes galime būti užsieniečiai, dar yra kultūrų skirtumai. Mes, žmonės, visada įtariai reaguojame į tuos, kurie yra šiek tiek kitokie, negu mes. Tai kiekviename projekte tas vienintelis kitoks turi padaryti papildomus kelis žingsnius, kol pritampa į komandą – ir tai ne visada yra lengva.

Kuo labiau komanda atvirai integracijai, kuo komanda jau iki tol yra įvairesnė, tuo mes lengviau sudarome sąlygas integruotis tiems vieninteliams – kad ir iš kokio stereotipo kišenės jie ateitų į tą projektą. Ir turbūt aš tai išgyvenau daug kartų būdama ta vienintele, ir kiekvieną kartą padėdavo vis tas pats, kad aš čia esu dirbti su jumis, ir aš esu pasirengusi atvirai jus išklausyti, rasti būdų komunikuoti ir išsakyti savo nuomonę klausimais, o galbūt net kivirčais – ir taip pamažu integruotis“, – laidoje „Mergaitės taip nedaro“ kalbėjo ji.

Pasak E. Rimkutės, vertinant lyčių pasiskirstymo IT srityje santykį, Šveicarijoje situacija yra dar liūdnesnė nei Lietuvoje. Ypač, jei nekalbėsime tik apie tarptautinius bankus.

„Šveicarija yra labai militarizuota šalis ir turtinga, gali sau leisti, kad pusė visuomenės lieka namuose, rūpinasi šeima, namų šiluma, o vyrai dažniausiai būna darbe. Sakyčiau, globalizacija atneša naujovių į Šveicariją, kad ir darbe, ir visu etatu dirbančių matome vis daugiau moterų“, – situaciją lygino pašnekovė.

Vitos rankose įrankių dėžė atsiduria dažniau nei rankinė: mane pamato, o tikisi vyriškio

Kai sugedus laboratorinės diagnostikos įrangai į iškvietimą atvyksta Vita Jankevičiūtė, nauji klientai ir už nugaros atsistoję visą procesą stebi, ir nuogąstauja, pavyzdžiui, gal tiek daug detalių išimti nereikėtų – kas jas paskui sudės. Vis dėlto į visas šias situacijas ji išmoko nebekreipti dėmesio – darbą atlieka puikiai, o paslaugos paklausios visoje Lietuvoje.

 

„Aš inžinerijos grožį mačiau ir vis dar matau tame, kad aš atvažiuoju ten, kur yra chaosas, ten, kur kažkas sugedę, neveikia, visi pasimetę, nežino, ką daryti. Ir tada aš pažiūriu į savo įrankių dėžę, susirandu tai, ko man reikia, aš vaikštau vamzdelis po vamzdelio, laidas po laido, randu tą gedimą.

 

Ir aš galiu palikti įrangą veikiančią, o klientus – laimingus, besišypsančius. Galų gale, išvažiuoti ramia sąžine. Atvažiavau – chaosas, išvažiavau – viskas tvarkoje, dirba“, – apie savo kasdienybę pasakoja laboratorinės diagnostikos aptarnavimo ir techninės priežiūros inžinierė.

 

Šiandien Vitai reikia ir bendrauti su klientais, ir puikiai naviguoti sudėtinguose inžineriniuose įrenginiuose, užtikrinant sklandų jų veikimą, techninę priežiūrą. Ji juokauja, kad įrankių dėžę rankose tikrai laiko dažniau nei rankinę.

 

„Labai laukiu, kai nebeturės moterys duoti interviu apie savo darbą technologijų srity. Labai norėčiau, kad tai būtų tiesiog tokia norma, kaip sutikti gydytoją – moterį ir vyrą. Taip ir sutikti inžinierių – moterį ir vyrą. Ir kad tai būtų tiesiog natūralu“, – lūkesčiais dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Per karantiną profesiją pakeitė kardinaliai: profesionali šokėja tapo programuotoja

Karina Garifovaitė – profesionali šokėja, šokių trenerė ir Vilniaus „Rytas“ šokėjų komandos kapitonė, o kartu – jaunesnioji front-end programuotoja. Mokytis programuoti ji pradėjo karantino pradžioje, o šiandien jau sėkmingai kyla IT srities karjeros laiptais.

Paklausta, kaip pavyksta suderinti šias dvi aistras – šokius ir programavimą – pašnekovė šypteli, kad svarbiausia – motyvacija. Šokti K. Garifovaitė pradėjo jau prieš 18 metų, daugiau nei 6-erius metus dirbo lavinamosios gimnastikos trenere, šokėjų komandų vadove. Tačiau, prasidėjus karantinui, kai praktiškai visa veikla persikėlė į nuotolį, ji pradėjo programuoti.

„Šokiai vyksta dažniausiai vakare, po darbo, o rungtynės savaitgaliais, mano laisvadieniais, jeigu galėčiau juos taip pavadinti. Todėl kai vieni žmonės po darbo skuba atsipalaiduoti, aš važiuoju į šokių treniruotes. Kai nori, viską galima suderinti“, – įsitikinusi ji.

Iš mažo miestelio kilusi ir atkakliai savo svajonių siekusi K. Garifovaitė neneigia, kad stereotipai ją lydi nuolat, tačiau niekas nesvarbu, kai užsiimi veikla, kuri suteikia laimę.

„Dažniausiai atsiranda žmonių, kurie iki galo nesupranta vienos arba kitos srities, teisia matydami tik labai mažą didelio paveikslo dalį. Galbūt šitas pokalbis padės kažkam vis dėlto pažvelgti į situaciją iš kitos pusės“, – lūkesčiu dalijosi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Kol baigs studijas, nė nelaukė: niekada nesusimąsčiau, kad tai yra vyriška profesija

Kad ateityje dirbs darbą, susijusį su technologijomis ir kompiuteriais, Monika Liutkutė suprato gana anksti. Nuo pat mažumės ji domėjosi šia sritimi, o kvietimą dirbti gavo dar studijuodama – egzaminas virto darbo pokalbiu.

Šiandien M. Liutkutė yra vyr. programinės įrangos inžinierė, „Java“ programuotoja, ir programuotojų komandos techninė vadovė. Ji konsultuoja tiek programuotojus, tiek klientus nuo Afrikos iki Amerikos, kai kurie jų turi ir po daugiau nei 120 milijonų vartotojų.

Neįprasta ne tik Ievos profesija, bet ir hobis: kai mokiausi, niekas nekalbėjo apie šią galimybę

Ieva Burbaitė baigė anglų ir norvegų kalbų lingvistikos studijas, kurį laiką dirbo net buhaltere, tačiau galiausiai pasuko į TECH ir šiuo metu yra techninių tekstų rašytoja. Ši profesija nauja ne tiek Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje, o specialistų poreikis vis auga.

 

„Profesija pasirinko mane, o ne aš ją. Kai studijavau, dar gailėjausi, kad nenuėjau kitu keliu, bet dabar kažkaip matau, kad eidama ir atradau, kas man tinka, patinka“, – pastebi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Šiandien Ievos dienos – labai skirtingos, tačiau visuomet gausios diskusijų su programuotojais, marketingo, pardavimų ar produkto valdymo profesionalais. Techninio rašymo specialistai yra atsakingi už produkto dokumentaciją – kas aktualu klientui, perkant ar naudojantis paslaugomis, produktu, arba kas aktualu su tuo dirbantiems.

 

Beje, neįprasta ne tik Ievos profesija, bet ir hobis – ji noriai žaidžia kompiuterinius žaidimus ir mano, kad jie gali padėti daugiau mergaičių atvesti į TECH.

Atskleidžia tikrąją pokyčių kainą: Viktorija šiandien dirba geidžiamiausioje srityje

Tokias istorijas kaip programinės įrangos inžinierės Viktorijos Jakobaitės daug kas vadina sėkmės, ​​tačiau iš tiesų jos – ne apie sėkmę, bet apie atkaklias paieškas ir nesibaigiančias pastangas.

Iškart po mokyklos V. Jakobaitė įstojo į šilumos energetikos studijas, dirbo įvairius darbus, tačiau galiausiai viską metė ir šiandien yra dėkinga už naują karjerą.

Tiesa, mokytis teko daug, išbandyti – taip pat, o svajonių darbdaviai į naujai iškeptą programuotoją atsigręžė tik iš antro karto. Vis dėlto dabar V. Jakobaitė per 1,5 metų dirba jau 3-ioje darbovietėje, pati mentoriauja ir tiki, kad jos karjera tik įsibėgėja.

„Mane tai labai žavi. Praėjo jau daugiau nei treji metai, bet labai džiaugiuosi ir bent jau kol kas vyrauja mintis – kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Kuo toliau neriu į šią sritį, tuo daugiau matau sferų, kiek dar visko norėtųsi čia išmokti ir sužinoti“, – kalbėdama apie savo karjerą IT, pripažino ji.

Kaip šiandien gauti perspektyvų darbą, ką už tai siūlo ir kodėl net geriausiems programuotojams ištaria „Ne“

Vykdomąja startuolio „Omnisend“ direktore (COO) šiandien dirbanti Rimantė Ribačiauskaitė kone visuomet buvo apsupta išskirtinai vyriško kolektyvo. Ji viena pirmųjų pradėjo kalbėti apie startuolius Lietuvoje, kol galiausiai vienam jų ėmė vadovauti

„Technologijų sektoriuje ne visi yra programuotojai. Yra labai daug įvairių kitų pozicijų, profesijų, kurių reikia. Lygiai taip pat jame reikia ir „minkštųjų“ įgūdžių, žmonių, kurie išmano žmogiškuosius išteklius, organizacinę psichologiją, kurie dirba administracijoje, aptarnauja klientus ar parduoda. Labai daug yra įvairių krypčių ir sričių, kur galima dirbti TECH sektoriuje, ir tikrai nebūtinai kiekviena moteris turi būti programuotoja“, – įsitikinusi laidos „Mergaitės taip nedaro“ pašnekovė.

Anot R. Ribačiauskaitės, kalbant apie darbdavių aktualijas, IT rinka Lietuvoje yra išsunkta, vidutiniškai programuotojas per dieną gauna 4–5 darbo pasiūlymus „Linkedin“. Tad stengtis reikia ne tik pritraukiant geriausius darbuotojus, bet ir išlaikant jau suburtą profesionalų komandą.

„Didesnės TECH įmonės Lietuvoje jau visos šiandien siūlo labai geras sąlygas. Konkuruoti kažkokiais „perksais“, užkandžiais biure ar žaidimo konsolėmis jau nelabai įmanoma. Daug įmonių siūlo didelį spektrą pramogų, įvairių patogumų“, – apie darbo TECH rinkoje realybę pasakoja ji.

Tiesa, tik tinkami profesiniai įgūdžiai darbo IT srityje durų tikrai neatvers. Šiandien IT įmonės, pasirodo, didžiausią dėmesį skiria potencialaus darbuotojo kultūriniam atitikmeniui.

„Tikrai yra atvejų, kai mes techniškai labai stipraus kandidato, kuris puikiai išmano savo darbą, nepriimame, nes nematome, kad jis tinka į mūsų komandą kultūriškai, vertybiškai“, – atskleidė pašnekovė.